Lietuvoje vis dažniau kalbama apie durpių naudojimo ir pelkių apsaugos klausimus. Svarbu, kad ši diskusija būtų grindžiama tikslia, patikima informacija bei faktais apie durpių pramonės raidą ir dabartinę situaciją.
Šiuolaikinė durpių pramonė Lietuvoje veikia tik istoriškai nusausintuose, pramoniniuose durpynuose, kurie jau seniai nebeatlieka natūralioms pelkėms būdingų funkcijų. Šios teritorijos naudojamos pagal valstybės nustatytą teisinę tvarką, o pasibaigus durpių gavybai jose privaloma vykdyti rekultivaciją – atkurti kraštovaizdį, biologinę įvairovę ar net natūralias buveines.
Svarbu pabrėžti, kad durpių gavyba Lietuvoje vykdoma vos 2 proc. visų pelkių ploto – tai ribota ir kontroliuojama veikla, kurios poveikis gamtai yra aiškiai reglamentuotas.
Diskusijose apie durpių pramonę dažnai minimas pelkių nykimo klausimas. Visgi faktinė situacija rodo, kad didžioji dalis natūralių pelkių Lietuvoje buvo nusausinta dar praėjusiame amžiuje dėl žemės ūkio plėtros ir melioracijos. Dabartinė durpių gavyba vykdoma pramoniniuose durpynuose, kurie neturi sąsajų su natūraliomis pelkėmis ir yra potencialiai tinkami tikslingam atkūrimui.
Taip pat keliami siūlymai visiškai atsisakyti durpių naudojimo, ypač mėgėjiškoje sodininkystėje. Šie siūlymai kelia diskusijų dėl jų proporcingumo ir pagrįstumo, kadangi šiuo metu dar nėra plačiai prieinamų, patikimų ir aplinkai draugiškų alternatyvų. Ilgalaikiai sprendimai galimi tik per tyrimus, inovacijas ir alternatyvių medžiagų kūrimą.
Vienas dažniausiai minimų durpių pakaitalų – kompostas iš šlapių pievų biomasės – kol kas neatitinka profesionalios augalininkystės ir auginimo terpių gamintojų reikalavimų. Šios medžiagos pasižymi nestabilia sudėtimi, gali turėti augalams kenksmingų savybių, o jų perdirbimo metu išsiskiria šiltnamio efektą sukeliančios dujos (ŠESD). Dėl to jų aplinkosauginis pranašumas kelia abejonių.
Tik bendradarbiaujant su mokslininkais, viešuoju sektoriumi ir pramonės atstovais galima sukurti realiomis sąlygomis veikiančias, tvarias ir efektyvias auginimo terpes, kurios padėtų pasiekti tiek aplinkosaugos, tiek žemės ūkio kokybės tikslus.
